užnugaris

ùžnugaris sm. (1) Š 1. Ser, DŽ, NdŽ vieta už nugaros: Žmonių užnugaryj nemalonu sėdėt rš. Užnugary palikdavo dvi telkšančias pravėžų bridas rš. Iš [voros] užnugario ėjo kita enkavedistų grandinė rš. 2. Š užpakalinė kūno pusė, užpakalis: Ùžnugarį atsukau aš anai Užv. 3. Ser teritorija, ką remianti materialiai: Kadaise turtingi uostai, netekę ekonominio užnugario, pateko piratams į rankas sp. Klaipėdos ùžnugaris NdŽ. Uostas buvo atskirtas nuo savo natūralaus užnugario – Lietuvos rš. 4. NdŽ kar. užfrontė: Nuleido desantą priešo ùžnugaryje DŽ¹. Bendro veikimo artilerija šaudo priešo užnugarį rš. 5. DŽ, NdŽ prk. globa, prieglobstis: Nėr vyriško, nėr ùžnugario Ppl. Žino, kad tėvo ùžnugarė[je] bėdos nematys Up.